Elijas Kanetis 1905 m birželio 25 d Rusė 1994 m rugpjūčio 14 d Ciūrichas bulgarų ispanų žydų kilmės rašytojas Elijas Kan

Elijas Kanetis (1905 m. birželio 25 d. Rusė – 1994 m. rugpjūčio 14 d., Ciūrichas) – bulgarų–ispanų–žydų kilmės rašytojas. Elijas Kanetis buvo apdovanotas daugeliu apdovanojimų, 1981 m. gavo Nobelio literatūrinę premiją.

Jo protėviai iš Ispanijos išsikraustė XV a. E. Kanetis iki savo mirties 1994 m. gyveno Londone ir Ciuriche.

Gyvenimas ir kūryba

Pirmosios kalbos, kurias išmoko E. Kanetis, buvo viduramžių ispanų (ją daugelį šimtmečių kalbėjo ištremti žydai) ir bulgarų. Dar būdamas vaikas, jis su šeima persikėlė į Mančesterį, kur išmoko anglų kalbą. Po ankstyvos tėvo mirties 1913 m. motina su vaikais išvyko iš Anglijos ir apsistojo Vienoje. Būdamas aštuonerių metų, išmoko vokiečių kalbą, kuria rašė savo kūrinius. Vienoje pradėjo lankyti mokyklą, po to mokėsi Ciuriche ir Frankfurte prie Maino, kur persikėlė visa šeima.

1924 m. Vienoje jis pradėjo studijuoti chemiją, 1929 m. apgynė mokslinį laipsnį. Be chemijos labai susidomėjo literatūra ir sumanė sukurti 8 tomų romaną apie žmogaus beprotybę. Iš čia atsiranda romanas „“, kuris buvo išleistas Vienoje, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukė daug vėliau. Per rašytojo ir kritiko Karlo Krauso paskaitas E. Kenetis susipažino su būsima žmona Veca. Po pirmojo – ir vienintelio – romano jis parašė dramą „Vestuvės“. Antroji drama sukurta netrukus po pirmosios, buvo satyra apie masinės isterijos atsiradimą.

Po anšliuso persikėlė į Londoną, kur du dešimtmečius intensyviai studijavo medžiagą savo didelės apimties filosofiniam veikalui „“. Jis nuolat rašė įvairiausius užrašus, pastabas, pastebėjimus ir apmąstymus bei aforizmus, kurie vėliau buvo išleisti atskirais leidiniais. Visoje kūryboje jaučiama „stipri neapykanta mirčiai“. Dramoje „“, kurią E. Kanetis vadino „mirties vadovėliu“, aprašomi žmonės, kurie žino savo mirties datą.

Kelionės į Maroką užrašai buvo išleisti pavadinimu „“. 1963 m. mirė Veca Kaneti. Su antrąja žmona Hera Bušor ir jų dukterimi E. Kanetis iki savo mirties gyveno Londone ir Ciuriche.

Bibliografija

1934 Komödie der Eitelkeit
1935 (Die Blendung)
1956 (Die Befristeten)
1960 (Masse und Macht)
1968 (Die Stimmen von Marrakesch)
1969 Der andere Prozess
Hitler nach Speer (Essay)
1942–1972 Die Provinz des Menschen
1974 Der Ohrenzeuge. Fünfzig Charaktere 1974
1975 Das Gewissen der Worte
1977 (Die Gerettete Zunge)
1980 (Die Fackel im Ohr)
1985 (Das Augenspiel)
1987 Das Geheimherz der Uhr: Aufzeichnungen
1992 Die Fliegenpein
1994 Nachträge aus Hampstead

Nuorodos

Vikiteka: Elias Canetti – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Nobel Prize mini – site
Preface to Donahue, The End of Modernism